BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sunkios vedybos ir dar sunkesnės skyrybos

Pastaruoju metu JE prezidentės D.Grybauskaitės pozicija, švelniai tariant, primena nepasisekusias vestuves. Prisiminkime…. 2007 m. vasarą tai yra beveik prieš metus iki 2008 m. prezidento rinkimų Tėvynės sąjungos lyderis A.Kubilius iškilmingai pranešė, kad remia ponios Dalios Grybauskaitės kandidatūrą rinkimuose į prezidento rinkimus. Liaudiškai tariant - pasipiršo. Tačiau „nuotaka” parodė charakterį ir pasakė, kad jai paramos nereikia ir ji bus apolitiška. 2007 m. rudenį nepasiduodantis Andrius ir vėl garsiai pranešė, kad nežiūrint į viską jis D.Grybauskaitės kandidatūrą remią. Vėliau jau ir savo partijos, Tėvynės sąjungos, viduje, ir išorėje jis tą savo ryžtą demonstravo dar ir dar kartą, kol „nuotaka” pasidavė ir pasakė: - TAIP.  Laimėtų prezidento rinkimų proga buvo pakeltos šampano taurės arba kitaip sakant buvo sušoktos „vestuvės” . Tiesa reikia priminti, kad „laiminga pora” gavo „pasoginį” ir gerai paaugusį vaiką, arba kitaip sakant visą Lietuvą savo priežiūrai. Daugeliui, o ypač vyresnio amžiaus žmonėms, ta santuoka pasirodė, lyg ir skubota…. Nei padraugavo, nei į kiną nuėjo, nei kartu pagyveno ir apskritai vienas kitą pažinojo daugiau iš spaudos nei iš asmeninės patirties, nes iki vestuvių gyveno skirtinguose pasaulio kraštuose ir vienas su kitu bendravo tik per televizorių. Bet įvyko, kas įvyko ir tada, kaip sakoma, „jaunikis” parodė savo tikrą veidą…. Pradėjo išlaidauti, nešti pinigus iš namų, paslapčia nuo žmonos skolintis ir kaip sakoma su draugeliais,  naktimis, su svetimomis moterimis kvailioti ir tuos pinigus pralošinėti. Žmona aišku bardavosi, bet jis vis teisindavosi, kad naktimis ne šiaip paskui sijonus begioja ir azartinius žaidimus žaidžia, o pinigines reformas daro ir socialinius reikalus tvarko, kad vaikui (Lietuvai) būtų geriau. Apie jo naktinius žygius gandas nuėjo plačiai ir patyrę žmonės vis garsiau sakydavo, kad toks vėjavaikiškas jaunikio būdas gali privesti prie skyrybų. Kaimynai net girdėdavo, kad namuose kyla barniai, žmona kartais net VETUODAVO vyro mėginimus nuklysti į šoną. Bet išradingasis saldžialiežuvis Andrius vis sugebėdavo Daliai pasimeilinti ir tik nedideli nesutarimai prasmukdavo į spaudą ar aukštuomenės kuluarus. Jeigu tik kas paklausdavo žmonos ar šeimoje viskas gerai, ji visada tvirtai atsakydavo , kad vyras jos nemuša, neapgaudinėja, nepaleistuvauja ir jie gyvena darniai ir gražiai. Ir apskritai jie gyvena ir veda bendrą ūkį del vaiko (Lietuvos).
Psichologai tokia būseną įvertina, kaip smurtą patiriančios moters pasinaudojimą vaiku. Vyras smurtauja, girtauja, neša pinigus ir daiktus iš namų, o moteris kenčia ir niekam apie tai nesako, kad vaikui būtų geriau. Tačiau vaikas ne aklas ir mato, ką išderinėja tėvas ir kad mama kenčia, tai ir jis pats kenčia dar daugiau. Keisčiausia, kad į vaiko maldavimus mesti šitą apgaviką ir smurtautoją, moterys atsako neigiamai. Ir nesvarbu, kad tėvelis smurtauja, jis iš tikrųjų GERAS. Tokios moterys bijo palikti vyrą iš baimės dėl savo ateities, dėl nežinios ir dėl neryžtingumo.
Grižkime prie premjero A.Kubiliaus ir JE prezidentės D.Grybauskaitės „santuokos”. Dabar mūsų „jaunieji”, kaip tik ir yra tokioje situacijoje. Visa Lietuva mato ir garsiai šaukia, kad premjeras yra išlaidautojas ir naktinėtojas ir kad tokį reiktų vyti lauk. O JE prezidentė D.Grybauskaitė pareiškia, kad šitas premjeras nors daro klaidų, bet yra geras ir nepakeičiamas ir kito ji nemato. Ir nesvarbu, kad jo sukurptas biudžetas yra blogiausias per visą atkurtos nepriklausomos Lietuvos istoriją (- 5 mlrd) tačiau , pasak JE prezidentės tik tokį reikia tvirtinti, nes tik taip Lietuvai (vaikui) bus geriau.

O kodėl gi negalima išsiskirti su šituo nemokša ir nakviša Andriumi, paklaustų tūlas pilietis. Taigi, kad negalima. Tiksliau JE prezidentė šito padaryti negali. Todėl, kad skyrybose sutuoktiniai dalijasi ir UŽGYVENTU TURTU!!!!!! O ką gi užgyveno mūsų pora? 5 milijardus skolų. Taigi skiriantis dalis skolos atiteks žmonai su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm….O kas kitas norės žmonos su neigiama „pasogą” arba liaudiškai tariant su milžiniška skolos kupra ant vaiko nugaros. Juk visi supranta, kad ne vaikas (Lietuva) kaltas dėl tokios skolos kupros, o tėvai. Taigi priėjom……..JE prezidentė, negali skirtis su savo išrinktuoju, NES NETURI KITO PASIRINKIMO. Dabar gi jai dar lieka viltis, o ji miršta paskutinė, kad Andrius pasitaisys, ir vaiką nuo kupros išgelbės. Tačiau visi gi žino kieno mama yra viltis. O ir gydytojų konsiliumas jau seniai diagnozavo, kad tokiais metodais gydant, kupra nepagydoma ir tik didės
Taigi sunku, buvo ištekėti, bet dar sunkiau yra skirtis ir joks juodas diržas čia nepadės.

A.Orlauskas
2009-12-09

Rodyk draugams

Interviu “Londono žinioms” 2009.11.15

Artūras Orlauskas: „Neabejotinas juodojo humoro meistras - Andrius Kubilius”
Virginijus Kacinkevičius

„Londono Žinių” penkmečio koncerte dalyvavusio Artūro Orlausko pristatinėti nereikia. Tris dešimtis metų linksminęs žmones, labiau Zakarausko pseudonimu nei tikrąja pavarde žinomas, vyras paskelbė paliekantis sceną ir atsiduodantis politiko karjerai. Tačiau scenos trauka Kauno rajono tarybos narį nugalėjo, ir nepraėjus nė penkeriems metams mes vėl galime džiaugtis jo aštriu liežuviu. Apie metus politiko kėdėje, Londoną ir konservatorių humoro jausmą kalbėjome iškart po koncerto.

Kokie įspūdžiai po pasirodymo Londone?
Iš tiesų, įspūdžiai patys geriausi. Publika pati šilčiausia, aktyvi ir maloni. Tiek Peterborough, tiek Londone. Ir supranta humorą. Važiavau truputėlį abejodamas, ar londoniečiai supras lietuviško gyvenimo realybę, bet pasirodo, kad jie visai neatitrūkę nuo Lietuvos politininių įvykių bei aktualijų ir labai gerai žino situaciją Lietuvoje. Keisčiausia - dažnas net žino, kad aš Kauno rajono savivaldybės tarybos narys. Net ir Kauno ar Kauno rajono žurnalistai tokius dalykus dažnai painioja. O čia, Londone, žino.

Londone Jūs dažnas svečias?
Londone lankiausi pirmą kartą. Pasaulio apvažinėjęs esu nemažai, bet iki šiol Londonas būdavo aplenkiamas. Nors vykti pasisvečiuot planavau ne kartą ir ne du.

Kaip Jums patiko pats miestas? Galėtumėte jame gyventi?
Tiesą sakant, mes per didelį užimtumą ir to miesto nedaug matėm, bet jis man paliko gerą įspūdį. Bendra aura gera. Manau, kad galėčiau jame gyventi, jeigu likimas nublokštų. Man pasirodė, kad tai labai tolerantiškas, švarus ir tvarkingas miestas. Bent jau ta jo pusė, kurią matėme su „Rondo” muzikantais.

Lietuvoje emigranto įvaizdis dažniausiai piešiamas taip - tai statybininkas, dirbantis juodą darbą, išdavęs savo Tėvynę ir į ją grįžtantis tik paišlaidauti ir tuo dar labiau paerzinti kentėti likusių savo tautiečių. Koks Jūsų emigranto įvaizdis?
Aš susidariau truputį kitokį vaizdą. Pamačiau tiesiog žmones, suradusius darbą ir pragyvenimo šaltinį svečioje šalyje, kurie, kaip supratau, myli Lietuvą ir savo vaikus auklėja lietuviška dvasia. Mano galva, ne jie Lietuvą išdavė, o savanaudiški Lietuvos politikai juos išdavė. Ir žmonės, būdami darbingi, energingi ir tiesiog norėdami normaliai gyventi, pasirinko darbą ir gyvenimą kitoje ES šalyje. Apie kokią Lietuvos išdavystę čia gali būti kalba. Tai tiesiog dabartinė valdančioji dauguma, dangstydamasi savo nemokšiškumo ir bejėgiškumo politika, bando kaltinti visus - tik ne patys save. Beje, jeigu pastebėjote, priešų ir išdavikų konservatoriai ieško jau 20 metų tiek Lietuvoj, tiek užsieny. Taigi, jeigu vieną dieną išgirsiu iš jų, kad Londono lietuviai - rusų šnipai, jau nenustebsiu.

Pačiam nekilo minčių viską mesti ir ieškoti laimės svetur?
Tiesą pasakius, buvo ir tokių minčių. Esu laimėjęs JAV žalią kortą, bet vis susilaikau. Dar galvoju, kad vis dėlto ir Lietuvoje galima šį tą pakeisti į gerąją pusę. Labiausiai gaila, kad patys geriausi, produktyviausi ir darbingiausi išvyksta iš Lietuvos, bet, kaip minėjau, aš jų nekaltinu ir net džiaugiuosi už juos visus, kad jie turi darbą, būstą, sąlygas tobulėti ir džiaugiuosi, kad jie Londone neturi Kubiliaus.

Prieš penkerius metus atsisveikinote su didžiąja scena, tačiau pastaruoju metu Jus galima išvysti tiek televizijoje, tiek renginiuose. Kas tai? Nostalgija ar krizė?
Ir viena ir kita. Iš tiesų dalyvavimas LNK „Žvaigždių duetuose” buvo savotiškas pokštas, nuotykis ar žaidimas. Vėliau tai išaugo į naują duetą A.Orlauskas ir Fara, su kuriuo pakeliavom po Lietuvą. Taigi teko prisiminti senus įgūdžius ir vėl iš naujo atrasti sceną. Galbūt krizės metu tai ne pats geriausias pasirinkimas, bet kai hobis ir darbas sutampa - visuomet galima tikėtis gero rezultato.

Tai kas Jūs dabar - dainuojantis politikas, ar politikuojantis dainininkas?
Aš vis dėl to esu dainuojantis politikas. Atvirai sakant, aš visad buvau daugiau politikas. Kalbamasis žanras, satyra tai įpareigoja. Sovietinais laikais mes „ėdėm” komisarus ir partijos sekretorius, kolaborantus, o vėliau perėjom prie Lietuvos politikos. Politinis humoras geriausiai priimamas, kai valdžia pridaro krizių ir akivaizdžių nesąmonių. Jeigu situacija Lietuvoje nebūtų sąmoningai ( o aš taip manau) nuvaryta į duobę, tai ir juokaut apie konservatorius būtų sunkiau. Bet Kubiliaus arogancija, diletantizmas ir politinis kurtumas visiems Lietuvos komikams - tiesiog dovana.

Koncerto Londone metu Jūs pokštavote ir apie situaciją Lietuvoje bei premjerą Andrių Kubilių. O pats, būdamas politiku, dažnai susilaukiate kritikos ir pagrūmojimų iš paprastų žmonių, jog esate kaltas dėl prastos padėties Lietuvoje?
Man yra tekę susidurti su pagrūmojimais iš paprastų žmonių ir ne kartą. Nors terminas „paprasti žmonės”, man nepriimtinas, nes ir pats esu paprastas žmogus. Taipogi ir mano žmona, ir kaimynai.

Neatsisakėte minčių tapti Lietuvos Respublikos Prezidentu?
Prastas kareivis, kuris nesiekia tapti generolu.

Pafantazuokime, Jūs - naujasis LR Prezidentas. Koks pirmasis Jūsų išleistas dekretas?
Manau, kad pirmas dekretas butų paleisti šitą Seimą ir skelbti naujus rinkimus. Nes tokio valstybės kompromitavimo ir pasityčiojimo iš žmonių dar nebuvo.

Arūnas Valinskas nekalbino stoti į TPP?
Kalbino dar besikuriant jo partijai. Tačiau atsisakiau. Aš turiu savo įsitikinimus, savo supratimą apie politiką ir negaliu į juos taip lengva ranką numoti. Aš socialdemokratas. O TPP iki šiol neaišku kas. Be abejo, dabar būčiau Seimo nariu, bet tada nepamatyčiau Londono lietuvių nuostabios publikos.

Mieliau prisimenate pirmąjį pasirodymą scenoje ar pirmąjį partijos posėdį?
Pirmas pasirodymas buvo 1983 m. balandžio 15 d. Kauno politechnikos instituto Interklubo salėje. Tai buvo ansamblio „Alergija” koncertas. O pirmas tarybos posėdis tokio įspūdžio nepaliko, nors jaudinausi ne mažiau. Bet labiau prisimenu, kad mane 2007 m. balandžio 21 d. išrinko vicemeru. Nes tą dieną yra ir mano gimtadienis.

Vytautas Šerėnas vos netapo Prezidentu 2002 m., Arūnas Valinskas tapo Seimo Pirmininku . Ar tai, kad ne patyrę politikai, o šou verslo atstovams žmonės patiki aukščiausius valstybinius postus rodo nusivylimą valdančiaisiais?
Nemanau, kad tai nusivylimas. Žmonės tiesiog neatsakingai renkasi, o po to gailisi. Jie galvoja, kad nauji pranašai vienu rankos mostelėjimu padarys stebuklą. Jeigu norim, kad situacija pasikeistų į gera, reikia rinktis patikrintus, padorius, kompetetingus politikus. Ir pasižiūrėkit, koks buvo rinkėjų aktyvumas! Blogą valdžią išrenka geri piliečiai, kurie neateina balsuoti. Jeigu sugretini skaičius, tai konservatoriai, šiuo metu turintys neribotą valdžią, surinko mažiau kaip 10 proc. visų rinkimų teisę turinčių piliečių balsų. Taigi yra apie ką pagalvot. Ar mes norim, kad visą Lietuvą valdytų mažuma?

Kuris politikas turi sveikiausią humoro jausmą?
Aišku, kad Valinskas. Juk jis profesionalas. O jeigu rimtai, tai tikriausiai Č.Juršėnas. Nors moka pajuokauti ir A.Butkevičius ir V.Uspaskich ir J.Veselka.
O jeigu prisiminti, kas nesveikai juokauja, tai vėl tas pats Kubilius. Juk negali būti, kad blaiviai mąstantis žmogus džiaugtųsi pasiektais rezultatais, kad kiekvieną dieną atsiranda 7000 naujų bedarbių. Sakyčiau, jis - juodojo jumoro meistras.

Kaip humoristas, garsėjate tuo, kad net ir vaidinant rimčiausius vaidmenis, aplinkiniai sako, jog buvo juokinga. Ar politiko karjeros pradžioje sunku buvo įtikinti kolegas, jog galite būti rimtas?
Toks požiūris vyravo gal pirmus du-tris posėdžius, vėliau, kai kolegos suprato, kad aš vienintelis vos ne mintinai išmokau Vietos savivaldos įstatymą ir moku juo naudotis, suvokė, kad juokų čia nebus. Iš tiesų reikia skirti du dalykus - profesiją ir politiką. Juk niekas iš staliaus, elektriko ar santechniko nereikalauja demonstruoti savo profesinių įgūdžių tarybos posėdžių metu. Komiko profesija yra lygiavertė kaip ir kitos. O išsilavinimo aš turiu bene daugiausiai iš visos tarybos narių. Esu baigęs ir muzikos mokyklą, ir KPI -mašinų gamybos fakultetą (inžinieriaus mechaniko kvalifikacija) ir LŽŪU-ekonomikos ir vadybos fakultetą( ekonomika) ir dabar esu ekonomikos magistrantas. Aišku, kai kurie kolegos to nežinojo.

Kokie buvimo politiku privalumai ir trūkumai?
Nėra čia nei didelių privalumų, nei trūkumų. Gal daugiau trūkumų. Jau visuomenėje ar viešoje erdvėjė privalai atrodyti tvarkingai ir padoriai. Nors ir taip mane visi pažįsta daugiau kaip 20 metų, todėl irgi negalėjau elgtis bet kaip. Žmona daugiau dėl to išgyvena, kai prekybos centruose žmonės prieina, kalbina, vieni prašo pagalbos, kiti prašo autografų ir pan. Tačiau žmonės dažnai kreipiasi žemės grąžinimo klausimais, o tai - Apkrities viršininko reikalai, ir mes jam per maži viršininkai.

Vis dar žmonės kreipiasi ,,Zakarauskai”?
Dabar jau labai retai. Juk aš antrą kedencija tarybos narys ir esu pakankamai aktyvus ir matomas politikas.
Ar vis dar jaudinatės prieš pasirodymą? Jeigu taip, kaip malšinate jaudulį?
Truputį jauduliukas yra, bet jis iškart baigiasi, kai išeinu ir pasakau: „Sveiki, laba diena”, kitaip sakant, dingsta sulig pirmais žodžiais.

Ko labiausiai pasiilgstate iš tų senų-gerų scenos laikų?
Pilnų žiūrovų salių Lietuvoje. Tokių kaip buvo Londone ir Peterborough. Kažkada mes rengdavome po 30-40 koncertų per mėnesį ir visi koncertai buvo anšlaginiai. Atsimenu, bilietai į du koncertus Pakruojyje buvo parduoti per valandą. Bet manau, kad tai praeitis. Gal kažkada apie tai rašysiu savo memuaruose.

Kuria savo, kaip humoristo karjeros, akimirka labiausiai didžiuojatės?
Labiausiai didžiuojuosi serialu „Kaimynai”. Tai buvo didžiausias iššūkis ir mes jį įveikėm. Trejus metus serialas buvo populiariausių laidų dešimtukuose. Žmonės ir dabar su nostalgija prisimena šį serialą ir klausia, kada bus tęsinys. Tačiau tęsinio nebus ir pakartojimo nebus, nes visos kasetės su beveik 200 serijų „Kaimynų” sudegė gaisro metu.

Iš kur „gaunate” vis naujų anekdotų ir pokštų? Kaip juos atsimenate?
Aš turiu sukaupęs didžiulę humoristinės literatūros lietuvių, rusų, lenkų, čekų, anglų kalbomis biblioteką, taip pat turiu susikūręs duomenų bazę kompiuteryje - mano daugiamečio darbo rezultatas. O prisiminti - tai jau profesiniai įgūdžiai. Kaip ir kiekvienas profesionalas, turiu tam tikrą metodiką ir ją nuolat tobulinu. Nes gera atmintis reikalinga ir politikoje.

Vienas britų komikas pasakojo, jog prieš rengdamas turą, visuomet rengia „pasitikrinimo” koncertą, kurio metu žiūri, ar žmonės juokiasi iš jo pokštų. Jūs tokios praktikos netaikėte?
Anksčiau taip būdavo. Parašau naują kūrinį ir bandau jį patikrinti programos metu. Bet vėliau pastebėjau, kad išmokau rašyt juokingai ir be patikrinimo. Čia praktikos ir patyrimo ir žmonių pažinimo rezultatas.

Kurios šalies humoras Jums priimtiniausias? Kodėl?
Aš manau, kad negaliu lyginti humoro šalimis. Kažkokia specifika yra, tačiau šiuolaikiniame amžiuje, kai internetas globalinis, tie skirtumai pakankamai išsitrynę. Man juokinga tai, ko esu negirdėjęs. Problema tik, kad aš daug girdėjęs.

Ar galima apibūdinti - kas tai yra lietuviškas humoras?
Lietuviškas humoras neturi tradicijų . Lenkijoje ir Čekijoje-senos kabaretų tradicijos ir festivaliai. Rusijoje -KVN ir tt. O Lietuvoje viskas buvo stabdoma. Tai blogai. Kažkodėl Lietuvoje komiko specialybė buvo laikoma menkavertė ir antraeilė. Dabar situacija keičiasi į gerą pusę, iš lėto, bet keičiasi. Netikiu, kad mes turėsim savo specifinį humorą, bet tikiu, kad įsiliesim į pasaulinį humoro tinklą su savo idėjomis ir pradėsime solidžiau juokaut.

Ko palinkėtumėte tautiečiams, gyvenantiems Jungtinėje Karalystėje?
Neprarasti humoro jausmo, neprarasti ryšio su Lietuva, nesustoti ties pasiektu, tobulėti, mokytis, protingai linksmintis, gražiai ilsėtis, elegantiškai mylėtis, skaniai valgyti, saikingai išgerti ir palaikyti vieni kitus.

Rodyk draugams

Krize

Skrenda Krizė per JAV ir džiaugiasi:-Oho kiek pridirbau

Skrenda Krizė per Europą ir džiaugiasi:-Oho, ir čia kiek pridirbau

Skrenda krizė per Lietuvą ir stebisi:- Oho, o kas čia tiek be manęs pridirbo

Rodyk draugams

LEISKIME VYRIAUSYBEI LEISTI

Visos aukščiausios valdžios deklaruoja neribotą meilę savivaldos didinimui.
-Reikia perduoti daugiau funkcijų, daugiau savivaldos, daugiau atsakomybės, daugiau…., skamba iš auščiausių organų ruporų. Tačiau ar tikrai žodžiai sutampa su darbais. Štai prieš mano akis 2009 m. kovo 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr.207 kuriame, trumpai tariant, nustatomos valstybės rinkliavos už statybos leidimus. Nutarimą pasirašė premjeras A.Kubilius ir Finansų ministras A.Šemeta.
Visi žinome,kad tuos statybos leidimus išduoda savivaldybės ir surinktos rinkliavos patenka savivaldybių žinion. Tačiau kyla naturalus klausimas. Ar vyriausybė, ypač dabartinėmis sąlygomis, neturi ką daugiau veikti, kaip tik domėtis rinkliavomis už statybų leidimus, kuriuos išduoda svaivaldybės? Ir apskritai, ar vyriausybei, ypač dabar, reiktų spręsti tokius dalykus. Jeigu jau norime suteikti savivaldybėms daugiau savarankiškumo, tai ir suteikime. Tegu kiekviena savivaldybė savo nuožiūra nusistatys rinkliavų dydžius už statybos ar griovimo leidimus ir pati nusistatys tvarkas - ką atleisti nuo tokių rinkliavų, o kam, gal būt, padidinti.
Pats, aukščiau minėtas vyriausybės nutarimas, padidina rinkliavas iki 5 kartų nuo anksčiau buvusių. Argi sunkmečio metu laikas didinti rinkliavas už statybos leidimus? Nebent tai būtų noras išmušti iš piliečių galvų net mintį apie statybas. Jeigu tikslas būtent toks, tada reikėjo padidinti bent 10 kartų, jeigu tikslas kitoks, tai jis tikrai nekoks.
Antra vertus, argi visi Lietuvos miestai ir rajonai yra vienodi? Net ir premjerui tikriausiai aišku, kad ne. Tai kodėl Vyriausybės nutaria nustatyti vienodus rinkliavų dydžius tiek kaimui, tiek miestams. Juk statybų situacija Varėnoje, labai skiriasi nuo situacijos Klaipėdoje, ar statybų mąstas Skuode, net nepanašus į situaciją Vilniuje. Tokius dalykus net ir fizikas galėtų suprast, tačiau kažkas kažkur jo aparate nesuveikė ir jis pasirašė tokį nutarimą, kad visa šalis vienodai klęsti. Aš čia aišku ironizuoju, bet iš tiesų tokia situaciją reiktų keisti iš principo. Mano galva LSA galėtų inicijuoti Finansų ministerijos sprendimo projektą, kad valstybės rinkliavas, bet jau už statybos leidimus, tai yra už darbą kurį atlieką pačios savivaldybės, galėtų nusistatyti tos pačios savivaldybės. Juk vadinamus “patentų mokesčius” savivaldybių tarybos pasitvirtina savarankiškai ir pasaulis nuo to nesustoja suktis. Ar nebūtų paprasčiau, jeigu vyriausybė savo nutarimu nustatytų tik maksimalų rinkliavos dydį, o toliau klausimus paliktų spręsti savivaldybių taryboms. Nors gal ir dėl to, maksimalaus dydžio nustatymo gal ir nereiktų varginti vyriausybės. Juk savarankiški savivaldybių sprendimai, dėl rinkliavų dydžių, padidintų arba sumažintų konkrečios savivaldybės konkurencingumą. Tada ir vyriausybė turėtų daugiau laiko operatyviau spręsti neatideliotinus klausimus ir finansų ministerijos klerkams nereiktų burti iš kavos tirščių:
- Koks gi turėtų būti tas rinkliavos dydis?
Juk vietoje geriau matyti kaip sekasi žmonėms, o iš Vilniaus aukštybių pažiūrėjus žemyn gali nieko nepamatyt, tik tankius debesis. Tai gal leiskime Vyriausybei leisti mums patiems tvarkytis savivaldoje?
Artūras Orlauskas

Rodyk draugams

AR MES KARIAUJANČIŲ AFRIKOS GENČIŲ VALSTYBĖ?


Ar Jūs norėtumėte investuoti šalyje, kurioje nėra mokestinio stabilumo? Ar Jūs rizikuotumetė savo pinigais šalyje, kur korupcijos lygis vienas didžiausiu Europos sąjungoje? Ar norėtumėte investuoti šalyje, kur savivaldybese du merai tampa tradicija ir jų abiejų sprendimai gali būti neteisėti?Ar norėtumėte investuoti šalyje, kur prezidentas nušalinamas politinių oponentų valia? Ar Jūs rizikuotumėte investuoti šalyje, kurioje daugiau kaip pusmetis, dėl politikų nesutarimo nėra aukščiausiojo teismo pirmininko? Ar Jūs nvestuotumėte šalyje, kurios sostinė, apsiskelbusi Europos kultūros sostine, neturėdama lėšų kultūrai, teka per arkinį vamzdį į korupcijos kanalizaciją? Ar Jūs pagalvotumėte apie investicijas šalyje, kur nacionalinis investuotojas murkdosi politiniame purve? Ar Jūs investuotumetė šalyje, kur tautos vienybės simobolis valdovų rūmai nepastatomi dėl politikų susipriešinimo? Ar Jūs investuotumėte šalyje, kurioje prezidentas agituoja nebalsuoti referendume dėl energetinės nepriklausomybės, o po balsavimo apkaltina, jo patarimų paklausiusią, tautą antipilietiškumu? Ar Jūs manote, kad tokioje šalyje stabili politinė ir ekonominė situacija? Ar tokioje šalyje teigiamas investicinis klimatas? Ar Jūs norėtumetė investuoti šalyje, kurioje seimas per kelias naktis sugriauna mokesčių sistemą, tokiu budu sustabdydamas planuotas vietines ir užsienio investicijas? Ar Jūs invetsuotumetė šalyje, kurioje planavimo ir projektavimo procedūros atsiduoda praėjusio amžiaus naftalinu ir jų niekas nesiruošia keisti? Ar Jūs investuotumėte šalyje, kur politinė partija prilyginama UAB‘ui ir jai iškeliama baudžiamoji byla? Ar Jūs investuotumėte šalyje, į kurią patekti oro keliu galima tik per kaimynines šalis? Ar ta šalis, tai kokia nors, amžinai kariaujanti, Afrikos valstybėlė?

Dėja ne. Čia kalbama apie Lietuvą, apie šalį, mūsų tėvynę, kurioje daugelis norėtų gyventi kokybiškai,
saugiai, sveikai, teisėtai ir, nebijokim to žodžio, patriotiškai. O juk mes, kaip ta Afrikos valstybėlė su savo genčių karais, atrodom iš šalies. Būtent taip. O visus aukščiau išdėstytus klausimus užduoda sau tūlas investuotojas ieškodamas naujų rinkų, kai jam kažkas jam pasiūlo investuoti Lietuvoj. Manau pastebėjote, kad daugelyje klausimų yra žodis politinis, politikai ir pan. Akivaizdu , kad būtent politikai, tiek aukščiausio lygio, tiek savivaldybių lygmenyje vedini smulkiapartinių, o dažniau asmeninių interesų ir nesugebėdami mąstyti valstybiškai (vėlgi nebijokim šio žodžio) ir surasti kompromisus, tikriausiai patys to nesuprasdami, padarė mūsų valstybei meškos paslaugą. Mes tampame, nebeįdomūs ekonomiškai ir politiškai. Mes netgi atrodome pavojingi. Mes patys save įvarėme į kampą ir pavieniai rypavimai iš aukštų tribūnų apie pritraukiamas investicijas - tai šauksmas tyruose.

Iš tiesų visi įvykiai, apie kuriuos klausiau pradžioje, sumoje kompromituoja valstybę. Mes iš šalies labiau panašūs į nesusivokusiu poltikierių - skandalistų grupelę nepasidalijančią politinių postų ir taburečių, negu į solidžią, orią, save ir kitus gerbiančią politinę sistemą. O mūsų politinės partijos asocijuojasi su jau minėtos Afrikos gentimis, bandančiomis, bet kokia kaina užgrobti didesnę teritoriją ir daugiau valdžios. Keisčiausia yra tai, kad gavę valdžia mūsų politikai nebežino ką su ją daryti.

Politinės isterijos sukeltos ekonominės problemos tik dar labiau apnuogino politinę nebrandą. Tai gal reiktų vieną kartą sustoti ir susimąstyti. Juk labai nedaug reikia, kad politikai susitartų, rastų kompromisą, įsiklausytų į kito nuomonę ir suprastų atsakomybę. Tai ypač svarbu dabar, siekiant suspėti į europinį krizės įveikimo traukinį. Būtent europinį, o ne lietuvišką planą, kuris kaip pametęs kompasą turistas klaidžioja po miesto parką, nepasikliaudamas asfaltuotais ir tvarkingais takeliais vedančiais į tikslą.  Tik visos politinės partijos kartu, susitelkę, tik galvojant valstybiškai galėtų pasiekti geresnių ir greitesnių rezultatų. Žmonės pavargo nuo politinių rietenų ir kaltų ieškojimo. Piliečiai nenori daužyti seimo langų ar streikuoti, lygiai kaip ir mokytojai, gydytojai, policininkai ar ugniagesiai- gelbėtojai nori dirbti savo darbą ir nori, kad jiems už tai būtų tinkamai atlyginta. Visi jie tikrai mieliau dirbtų, nei stovėtų su plakatais prie ministerijų ar seimo. Taigi konsoliduokimės, susitelkime, diskutuokime darykime platesnes koalicijas ir tikrai rasime tinkamus sprendimus. Reikia labai nedaug. Reikia išminties ir blaivaus proto. Politinės rietenos turi bagtis. Pagalvokime apie tai, kad pasaulis mus tikrai stebi.

Pagarbiai

Artūras Orlauskas

Rodyk draugams

Straipsnis iš “Savivaldybių žinios”

 

Politikas-nėra robotas 




Kodėl rimtas politikas, metęs savo rimtus reikalus, staiga nusprendžia viešai pakvailioti? „Jei jau politikas, tai būtinai – su amžino rūpesčio išraiška veide?“ – nesutinka, praeityje garsus televizijos ir kino aktorius, dabar Kauno rajono savivaldybės tarybos narys, Kontrolės komiteto pirmininkas Artūras ORLAUSKAS




Ir kodėl staiga rimtas politikas nusprendė dainuoti?


Taigi tiesiog labai geras poilsis nuo sunkių ir įtemptų darbų! O taip pat gera proga vėl pabendrauti su senais scenos draugais ir kolegomis.


Ar iškart sutikai, kai pasiūlė dalyvauti „Žvaigždžių duetuose“?


Aš ilgai atsikalbinėjau, bet vėliau žmonos padrąsintas sutikau. Beje ir vaikai palaikė šią mintį.Dabar dėl to nė kiek nesigailiu. Ačiū žmonai Editai, dukrai Ievai ir sūnums Martynui ir mažajam Markui


Kaip čia dabar galvot, rimtas žmogus, politikas, sėdi su kaklaraiščiu kabinete ir še tau – visokie plaktukai kišenėse, perukai ant galvos, barzdos… Nesijauti nepatogiai?


Dirbame labai rimtą darbą. Tikrai negaliu sakyti, kad dainavimas ar mėginimas iš dainos padaryti spektaklį yra nerimta. Keistas tas mūsų supratimas: jei jau politikas, tai tik konservatyvus. Ir tik su amžino liūdesio ir rūpesčio išraiška veide. Bet pažiūrėkit - Obama žaidžia golfą,plaukioja, Putinas skraido lėktuvais, keliauja povandeniniais laivais, slidinėja, Clintonas grojo saksofonu, Sarkozy plaukioja jachtomis ir vandens slidėmis. Ir tai – didžiausių pasaulio valstybių vadovai! Aš tikrai manau, kad politikas – žmogus, o ne zombis, ar robotas.


Nejauti, kad visuomenės nuomonė politikus dažnai zombiais ar robotais ir mėgina paversti?


Kad jau mėgina, tai tikrai, bet čia gal ir kai kurių pačių politikų „indėlis“. Aš vis dėl to prisilaikyčiau europietiško politiko standartų ir manau, kad anksčiau ar vėliau Lietuvos politikai tokie bus – etiški, korektiški, tolerantiški, laisvi, žmogiški ir padorūs.


Scenos patirtis vis tiek lieka, ją gali pritaikyti politikoje. Juk ten – ta pati scena…


Na, polemika gal kitokia, kategorijos ir retorika kita, bet oratorinis meistriškumas išlieka. Mano darbas buvo įtaigiai valdyti žodį ir jų junginius. Kad paprasti, nejuokingi žodžiai suskambėtų juokingai. Ir labai svarbu pastebėti komizmą ten kur kiti nemato. Politikoje taip pat turi pamatyti oponento klaidas ir privalu kalbėti įtaigiai. Jei sugebi problemų sprendimus pateikti įdomiai, tavęs klausys, o jei memlinsi, mekensi nieko nebus. Kartais reikia aštresnio žodžio, alegorijos, palyginimo, kad įsiklausytų, išgirstų, suprastų, ką nori pasakyti. Nors iš tikrųjų politika yra komandinis darbas.


Ir „Žvaigždžių duetuose“ mes su Aleksandru darbuojamės kartu. Jis tvarko muzikinę dalį, aš režisuoju, kuriu mizanscenas, galvojų apie rūbus ir dainos dramaturgiją. Dar kartais man tenka ir dainos tekstą parašyti ar pakoreguoti pagal scenarijų.


O politikoj kūrybiniai įgūdžiai padeda?


Be jokios abejonės. Juk jeigu nebūčiau aktorius, ar kaip sakoma, „prie meno“ tikrai nesugalvočiau, kad Raudondvario pilį, Kauno rajone reikia perimti savivaldybės žinion ir ten įkurti meno inkubatorių, rengti muzikinius teatrinius festivalius, įrengti rajono santuokų menę ir mero reprezentacinę salę. Beje šį įdėja mano pradėta, man dar dirbant vicemeru 2006 metais, jau šiemet įgavo kūną ir Raudondvario pilyje nuo vasario mėnesio įkurta viešoji įstaiga pilies pritaikymui visuomenės poreikiams. O jeigu pasižiūrėti į rimtesnius dalykus tokius kaip rajono biudžetas. Tai mes budami opozocijoje pasiūlėm alternatyvų rajono biudžetą, kuris numatė beveik 5 milijonais litų mažesnes išlaidas. Tai buvo tiksliais ekonominiais skaičiavimais pagrįstas projektas. Tačiau valdantieji konservatoriai be jokių argumentų ir motyvų mūsų projektą atmetė ir pasiūlė sutaupyti po kelis šimtus litų per mėnesį atsisakant kompensacijų. Kitaip sakant jie tik imituoja taupymą, nors realiai biudžeto lėšos ir toliau naudojamos neracionaliai.


O iš kur toks, kaip sakai „ekonominiais skaičiavimais pagrįstas projektas“ gimė? Juk tu kūrybiškas žmogus, o ne technokratas.


Na aš pats esu baigęs ir muzikos mokyklą, bet turiu ir inžinierinį ir ekonominį aukštąjį universitetinį išsilavinimą, o ir kiti frakcijos „Už Kauno rajoną“ kolegos, kaip sakoma, ne iš kelmo spirti ir ne pirmus metus kremta savivaldybininkų duoną. Čia kaip sakiau yra komandinis darbas


O ką tu manai apie seniūnaičius?


Aš manau, kad tai tiesiog nevykęs bandymas reguliuoti bendruomenes. Tai tas pats, kas įstatymu įteisinti jog uošvė yra privalomasis šeimos narys su patariamuoju ir kontroliuojamuioju balsu. Aišku, kai kuriuose šeimose gal būt taip ir yra. Tačiau tai kiekvienos šeimos, o šiuo atveju kiekvienos benduomenės vidaus reikalas. Seniūnaičių funkcijas seniai atlieka benduomenės ir čia kištis manau neverta. Šiuo atveju seimas persistengė. O jei kalbėt plačiau, tai ypač pastarasis seimas, su savo naktinėjimais persistengė dar daugiau. Norėjo kaip geriau, o gavosi blogiau ne visada.


Na ką gi. Dėkolju už pokalbį ir linkiu dar ilgai mus džiuginti savo įdėjomis ir „Žvaigdžių duetuose“ ir politikoje.



Kalbėjosi Lina Kvedarė





Rodyk draugams

Kaip Kubilius tortus gavo (pasaka)

 

Kaip Kubilius tortus gavo


(pasaka)




Lietuvos premjerui A.Kubiliui tortą padovanojo Lenkijos premjeras D.Tuskas. Už “Antikrizinį planą”. Su nuoširdžiais sveikinimais nuo Lenkijos verslininkų. Lietuvos premjeras liko patenkintas. Juk planas kažkur suveikė. Jis anksčiau nežinojo, kur. O dabar štai - tikslus adresas, kur planas veikia ir tortas. Yr avis dėl to teisybė: Sugalvoji planą. Net nežinai kas tai per velnias. Su kuo jis valgomas. Dirbi naktimis. Ir staiga pyst - siurprizas. Pasirodo, tavo planas kažkur suveikė, Kodėl Lietuvo žmonės nepatenkinti? Provincialai.. Visiškas kaimas.


Kažkas pabeldė į duris. Tai buvo finansų ministras:


- Premjere, kodėl tortą atvežė tik Jums. Juk aš irgi planavau,-isižeidęs išbėgo.


Ir šitas bando į mano tortą kesintis, -pagalvojo premjeras. O jeigu taip kasdien po tortuką? Su sveikinimais. Su nuoširdžiais. Nuo latvių, estų, baltarusių….Užsisvajojo. Reikia kažką daryt,


Vėl pasirodė finansų ministras:


-Premjere sugolvojau….Tik šį kartą tortas bus man…


-Gerai, -sutiko Andrius, -sakyk


-Sumažinsim atlyginimus, sumažinsim išlaidas, sumažinsim investicijas, sumažinsim….


-Bet ar tai neprieštarauja ekonominiams dėsniams, - pertraukė Kubilius


-Prieštarauja, bet jeigu darysim pagal dėsnius, tai torto negausim,- susigūžė Šemeta


-Sutinku… Tortas svarbiau. Varyk toliau, -atsileido Andrius


Kitą dieną tortą atvežė latviai, estai ir Kaliningrado gubernatorius su linkėjimais nuo Putino.


-Rusų torta atiduosiu Šemetai, -pagalvojo Andrius,- maža ką…


-Pas jus dar laukia išlikusių tautiečių delegacija, - pranešė sekretorė.


-Su tortu, -apsidžiaugė Andrius


-Ne, su vainikais, - kaltai nusišypsojo sekretorė


-Nu kaimas, yra kaimas, -pagalvojo Kubilius, - Kam man tie laurų vainikai?




Pasakų senelis Artūras


2009 m. kovo 13 d.



Rodyk draugams

Ar A.Kubilius turi saiką?

Pastarųjų dienų įvykiai Vilniuje, pagardinti riaušėmis, akivaizdžiai patvirtina, kad  A.Kubiliaus vyriausybė pasimetusi. Sakydamas, kad yra pasiruošęs priimti nepopuliarius, tačiau reikalingus Lietuvai sprendimus, premjeras, iš tiesų, tik drąsino save. Nes dabar jau visiems, net ir konservatoriams, tapo aišku, kad kažkas seime naktimis kažką skubotai ir neapgalvotai pridirbo. Ir kas gi tas kažkas? Čia jau konservatorių seimūnams reiktų veidrodžio. O jie jo vengia. Nes kaip gi kitaip paaiškinti A.Kubiliaus svaičiojimus, po riaušių Vilniuje, kad kalčiausias yra mažytes ir neįtakingos partijos vadovas A.Paleckis. Argi A.Paleckis atėmė nemokamą maitinimą mokiniams, argi A.Paleckis nepamatuotai padidinino akcizą degalams, argi A.Paleckis padidino PVM, tuo metu, kai visa Europa jį mažina. Tų „argi“ yra begalė, o atsakymas vienintelis: NE. 

Tai kodėl A.Kubilius tik pieš gerą mėnesį sakęs,kad jis pasiryžęs priimti nepopuliarius sprendimus, dabar dėjo į krūmus. Kur dingo tas jo pasiryžimas? Kodėl jis ryžtingai neišėjo į aikštę ir nepaaiškino žmonėms savo nepopuliarų, bet „reikalingų“ sprendimų neišvengiamumą . O ar tie nepopuliarūs sprendimai tikrai buvo
reikalingi? Įvykiai Vilniuje ir demonstracijos kituose miestuose rodo, kad ekonominė konservatorių politika yra neteisinga, o plačiau žiūrinti ir žalinga Lietuvai. Neteisinga visų pirma dėl to, kad esant ekonominiam nuosmukiui mokesčiai mažinami, o vyriausybės išlaidos didinamos, o esant ekonominiam pakilimui-vyriausybės išlaidos mažinamos ir didinami mokesčiai. Taip parašyta vadovėlyje “Makroekonomika“ (psl.187-188) iš kurio turėjo mokytis finansų ministras A.Šemeta. Ar jis blogai išmoko dalyką? Akivaizdu, kad blogai. Ar Lietuvoje nėra ekonomistų, kurie dalyką žino gerai?  Yra. Bet A.Kubilius kažkodėl renkasi „blogą studentą“ A.Šemetą ir nesiaiškindamas su tauta realizuoja „antikrizinį planą“. Prisiminkime, kad krizė yra visoje Europoje ir Amerikoje. Tačiau ten visi mažina mokesčius ir skatina vartojimą. Grynai kaip
parašyta vadovėlyje. Tuo tarpu Lietuvos premjeras bando nustebinti pasaulį elgdamasis atvirkščiai. Štai dabar tampa aišku, kodėl jis taip elgiasi. Visų pirma akivaizdu, kad jis nežino, jog yra vadovėlis „Makroekonomika“, o antra jis iš tiesų atitrūkęs nuo tautos ir realybės, nes jau seniai (kaip sakė per TV laidą)

nebuvo parduotuvėje. Padidinti mokesčius, padrikai ir neatsakingai, gali tik neatsakingas žmogus. A.Kubiliaus tokiu nepavadinsi. Vienok tame pačiame vadovėlyje parašyta: „Jeigu fiskalinė (aut.biudžetine) politika naudojama politiniams tikslams įgyvendinti, ji tampa ekonomikos svyravimų priežastimi (psl.192).  Štai ir priėjome. Nesaikingas, o sakyčiau, ir neatsakingas krizės esaklavimas siekiant savo politinių tikslų ir privedė Lietuvą prie tokios situacijos kokią dabar ir stebime. Šią situaciją stebi ir visą Europa, štai kodėl aš aukščiau rašiau, kad tokia politika yra žalinga Lietuvai, nes įvykiai Vilniuje ir kituose miestuose automatiškai pablogino investicinį klimatą Lietuvoje. Jau pablogino. Ir A.Paleckis tikrai buvo nepajėgus padaryti tokios žalos Lietuvai. Belieka tik prisiminti filosofiją: „Peržengus saiko ribą gaunasi atvirkščias rezultatas“. Norėtusi manyti, kad premjero A.Kubiliaus ketinimai tikrai buvo geri, tačiau
kuo tuoliau, tuo sunkiau tuo patikėti. Štai žmonės ir pabandė nepatikėti, kad premjeras nori blogo, o premjeras net nepabandė juos įtikinti. Ar tikrai premjeras yra ryžtingas? Ar tikrai jis tiki tuo ką daro? Ar tikrai jis neapgavo savo rinkėjų? Atsakymų nėra. Taigi gali būti,kad A.Kubiliui jau gėda, bet dar su saiku.

Rodyk draugams